Temos

I. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas

Norint vystyti darnią urbanistinę plėtrą bei kompleksiškas miestų urbanistines teritorijas, būtina užtikrinti efektyvų tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Vis daugiau universitetų, Europos Sąjungos institucijų, administracinių savivaldų ir kitų darbo saitais susijusių organizacijų diegia naujus bendradarbiavimo modelius ir jų pasidalijimą siekiant efektyvesnio darbo bei rezultatų.

Gerinant, kuriant bei saugant miestų, miestelių, gyvenviečių gyvenamąją aplinką dažniausiai veikiama atskirai, todėl svarbus bendras sąmoningumas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Skirtingų ministerijų bendradarbiavimo modeliai, sprendžiant tarpusavyje susijusias problemas, yra būtina sąlyga. Svarbu turėti gaires, kaip ministerijos galėtų geriau bendradarbiauti su miestų savivaldomis ir kaip patys miestai galėtų geriau bendradarbiauti su bendruomenėmis. Kokybiško bendradarbiavimo su miesto bendruomenėmis dėka galima išspręsti daugelį miestų problemų. Sistemiškam miestų vystymui reikalingas bendras, įvairių specialistų (geografų, sociologų, ekonomistų, urbanistų ir pan.) indėlis. Šiandien urbanistikos ir gretimų sričių profesionalų indėlis prisidedant prie darnios urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų raidos yra nepilnavertis ir mažai matomas visuomenėje.

Užtikrinant efektyvų tarpsektorinį bendradardbiavimą, reikia veikti savo kompetencijos ribose, nustatyti kiekvieno vaidmenį, planuoti veiksmus, pasiskirstyti užduotimis, dalytis informacija. Būtina suvienyti pajėgas, kalbėtis, nustatyti ir siekti bendro tikslo – sprendimo, geriausiai atitinkančio urbanistines gaires.

II. Planavimo politikos kūrimas

Urbanistika valdo visų miestų fizinę išraišką, o planavimo dokumentai bei įstatymai kuria bei  formuoja miestų kūrimo praktikas. Europos sąjungos, valstybių, miestų strateginiai planavimo dokumentai yra būtini tiek globalių, tiek lokalių urbanistinių problemų sprendimui. Urbanistinė politika kartu su pagalbiniais planavimo instrumentais bei dokumentais turėtų išgryninti Lietuvos miestų urbanistinio vystymosi prioritetus bei analizuoti visą planavimo sistemos visumą, kaip išlaikyti jos nuoseklumą ir surasti svarbiausius atramos taškus. Lietuvos urbanistinės politikos formavimas privalo iškelti aktualiausias miestų problemas, apibendrinti suinteresuotų šalių lūkesčius, remtis ankstesnių urbanistinės politikos priemonių palikimu, analizuoti europines ir pasaulines urbanistinės raidos tendencijas, formuoti urbanistinės politikos matmenis konkretizuojant prioritetus ir priemones. Apibendrintos miestų problemos bei nuostatos turi kurti kiekvieno gyventojo gerovę bei kokybišką gyvenamąją aplinką. Itin svarbu užtikrinti ir numatyti pasaulinėje praktikoje vartojamus aiškius urbanistinius terminus.

III. Decentralizacija

Decentralizcija – įgaliojimų ir atsakomybės perdavimas iš centrinių valdymo subjektų pavaldiems valdymo subjektams ar viešoms organizacijoms ir privačiam sektoriui. Lietuvos urbanistinėms problemoms spręsti aktualiausia yra administracinės decentralizacijos forma.
Protingas administracinės decentralizacijos įgyvendinimas leistų kiekvienam organizaciniam vienetui efektyviau spręsti atitinkamo mastelio urbanistines miestų problemas. Stiprios kompetentingos savivaldos kūrimo strategijos. ES mastu skatinamas produktyvių savivaldybių modelis (pačios vykdo ir įgyvendina urbanistinę plėtrą). Itin svarbus savivaldų įgalinimas veikti savarankiškiau ir efektyviau nuleidžiant atsakomybę į žemesnius administracinius lygius (seniūnijos, seniūnaitijos).